V sako, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, bet aš manau, kad paskutiniam nėra dėl ko juoktis. Kuris iš mūsų lieka – dar neaišku. Žinau tik tiek, kad net ir tiesiausias veidrodis neišlygins įdubusių akių, užkritusių vokų, patemptų lūpų. Paukščių snapuose nešamos sėklos nekris ant galvos ir nesudygs it plaukų laukymė, kad atrodytum gražesnis sau ar kitiems. Tiesiog esi priverstas būti nuoširdus su savimi, kad baltos sienos nusidažytų įvairiomis spalvomis lyg pro prizmę krintanti saulės šviesa.
Tos alyvos, kurias atnešė mama, užtvindė mano palatą nepaprasto kvapo – senelio sodybos, ką tik nupjautos žolės, ramunių, išsirikiavusių pukeliais aplink supynes, pakabintas ant obels šakos. Ir užsimerkęs matau, kaip krinta raudoni obuoliai, linguoja šakos, aplipusios baltutėliais alyvų žiedais, plaukia žalia upė palei namo pakraštį, o aš pribėgęs kyšteliu basą koją. Ir taip gera, taip kutena!

„O dabar nekutena? Nori pasakyti, kad visa tai, ką Tau sukeliu, neteikia malonumo? Klausyk, mano mielas drauge, neįvertini mano pastangų. Nors ir sakau, kad mes broliai, neklausai manęs, nenori pasiduoti šiame žaidime. Tavo gimdytoja sako, kad viską iškęsi. Tačiau aš nesuprantu, nejau Tu kenti? Žinai, ne visada draugystė teikia vien džiaugsmą, juk būna visko, tad susitaikyk!
Tavo V.”

Kaip ir visad V pertraukia. Nemandagus. Gražiausias mintis, svajas nuveja ir primena, kad realybė vos per kelis žingsnius nuo manęs.
- O, pagaliau pabudai, - netoli savęs išvystu Roberto siluetą. Jis vis ryškėja ir ryškėja, kol pagaliau aiškiai matau juokingus antakius.
- Rodos, kad net nebuvau užmigęs.
- Na, kaip gi nebuvai! Kai tik mama išėjo, skendėjai baltuose pataluose kaip angelas.
- Manai, kad greitai juo tapsiu?,- paklausiu ir žvelgiu jam tiesiai į akis.
- Ką tu čia kalbi? Matyt, blogas sapnas. Juk tvirtėji, Matai, tvirtėji!,- jo akys, rodos, nemeluoja ir švyti it dvi išsigelbėjimo burės.

Dar viena tabletė raminamųjų prieš rentgenogramą, palaikantis daktaro žvilgsnis ir laukimas. Turi pasirodyti mama. Laikrodis ant sienos tai nutolsta, tai priartėja, o sekundinė rodyklė neskuba. Žiūriu, kaip kapsi balkšvas skystis, nuteka vamzdeliu, pritvirtintu prie mano krūtinės, ir visas subėga į nežinomybę. Ramuma pradeda švelniai kutenti padus, o daktaras ruošia dar vieną injekciją.
Pamenu, anksčiau bijojau adatų, palatų, kvepiančių medikamentais, siaurų ligoninės koridorių, o baisiausiai atrodė tos tuščios lovos, kuriose matėsi žmogaus išgulėtos žymės. Tada spėliojau, kas jam galėjo nutikti: galbūt pasveiko, tad buvo išrašytas iš ligoninės, galbūt dėl nežinomų priežasčių perkeltas į kitą palatą, galbūt tai buvo paskutinė jo praleista naktis.. Paskutinio svarstymo visad kratydavausi, bandžiau net pamiršti, kad egzistuoja ir tokios baigtys, bet su laiku paskutinis svarstymas pakilo į pirmąją vietą, kai išgulėtas žymes palikau pats.

„Išgulėtos žymės, ilgi koridoriai, palatos, medikamentu kvapas.. na, kiek kartų girdėsiu šitas Tavo sapaliones? Atrodo, kad neturi apie ką mąstyti, tad patarsiu: galėtum pagalvoti, kaip sušvelninti tą procesą, kitaip vadinamą chemoterapija, taip pat apsvarstyti mūsų bendravimo ypatumus. Aš šitaip stengiuosi, kovoju, kad tik likčiau kartu su Tavimi ir žinai, dabar įsitikinau, kad pasirinkau tą, kurio ir norėjau. Tave, mielas broli, Tave!
Tavo V.“

Į palatą skubiu žingsniu įeina mama.
- Matai, atsiprašau, bet kaip tyčia susidarė kamštis, negalėjau greičiau,- uždususi kalba ji.
- Nieko, mam, viskas gerai.
Pabandau nusišypsot, bet nevykusiai. Akių vokai pasidaro per daug sunkūs, kad galėčiau juos atlaikyti. Jaučiu mamos ir daktaro rankas, pakylu į orą ir greitai priglunda vėsuma. Dar kartą pabandau atmerkt akis ir pro siaurą plyšį pamatau išgulėtas žymes. Šios mano, tik likimo spėti nesinori.