Santrauka:
Žmogus keičiasi...
Nereikalauk, kad aš snaige iškrisčiau,
Kad būčiau vėl šokėja prie žibinto.
Kas kartą temstantis dangus aprimsta
Kam vis dar trokšti, kad jis imtų švisti?
Nebūsiu buvusia tik vakar grįžus
Ir patalų neskalbsiu nedevėtų
Padėsiu seną ryšulį į vietą
Ir liesiu atsargiai duonkepę ližę.
Tik nesakyk, kad degė mūsų tvoros,
Kad ežere duktė paliko valtį,
Gal mudviem lemta prie laužų sušalti,
O gal pavieniui suptis pasikorus.
Nereikalauk.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-07-19 23:44:02
Kažkoks toks, kad pritrūko ryžto komentarui...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-19 23:07:40
Dramatizmas.Patiko pasakymai...ežere duktė paliko valtį..., ....degė mūsų tvoros...,dviem lemta prie laužų sušalti...Gili mintis ir realybės vaizdai.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-19 22:18:09
Pasiimsiu.Patiko.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-19 19:19:13
skamba kaip reikalavimas (: . sklandu.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-19 18:11:19
ŠvIsti.
Atrodo, jog ramiai banguos, bet dramatiškumas ryškus.
Vartotojas (-a): teradot
Sukurta: 2010-07-19 16:51:51
Gali būti kad jis ir nereikalaus. Ir net negirdės žodžio "nereikalauk", tiesiog nereikalaus. kas tada?