Nereikalauk, kad aš snaige iškrisčiau,
Kad būčiau vėl šokėja prie žibinto.
Kas kartą  temstantis dangus aprimsta
Kam vis dar trokšti, kad jis imtų švisti?
Nebūsiu buvusia tik vakar grįžus
Ir patalų neskalbsiu nedevėtų
Padėsiu seną ryšulį į  vietą
Ir liesiu atsargiai  duonkepę ližę.
Tik nesakyk, kad degė mūsų tvoros,
Kad ežere duktė paliko valtį,
Gal mudviem lemta prie laužų sušalti,
O gal pavieniui suptis pasikorus.
Nereikalauk.