Santrauka:
Yra ir tokie atsiminimai
Ak, baltas sniego seni,
Net ir širdis
It laužas Joninių susikūrenus.
Bet pelenai – skaudi dalia likimų.
Kur jų nėra?
Pelenuose – bažnyčios, pilys.
Juose – galia išnykusių valstybių.
Aš savo nosimi Klepočių pelenus uodžiu,
Ir Jokūbonio Motina
Prie Pirčiupių – iš pelenų...
Palikę Vašingtoną,
Londoną,
Paryžių,
Namo sugrįžta urnos sėjai pelenų...
Ir mano pelenai akis užpusto,
Kai aš likimais Lietuvos verkiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-04-02 07:35:11
Ačiū, illi. Taip, kai pagalvoji, daug ką galima "sukrauti " į Lietuvos savoką, tačiau kai rašai, tai suvoki joje tik tai, ką jauti ir svarbiausia, kad čia tu vistik ne prancūzas, kitas svetimšalis, o savas. Pastaruoju metu, regis, niekas manęs taip neskaudina, kaip išnykstantis Šilinių krašas- išnyksta šio krašto gyventojas - šilinis, ir jis jau praranda, ko nebegali atstatyti net tie, kurie čia kai kur bando įsikurti, atvažiavę iš kitur..
Matyt, kad eilėraščio pabaigoje tuos " likimus Lietuvos" kažkaip reikėtų sukonkretinti. Na, bet, sakau - ačiū Jums už savo matymus ir pamąstymus.
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-04-01 19:17:27
Poezija iš liūdesio.
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2006-04-01 18:40:37
čia tokie pasvarstymai, nuosavi ;O)