Santrauka:
O Viešpatie, atleisk, // kad vis dar kaltas, kaltas, kaltas...
Skaičiuoju mirusius.
Jie iš vaikystės ir kelių,
Kuriuos kadaise susitikę.
Dar vis įklimpęs čia,
Dar vis senatvėj gyvenu,
Tik jau beveik kaip Dievas
Vienas užsilikęs.
Tai kam skaičiuoti
Ieškant dar tokių, kaip aš.
Jie irgi nekelia man džiaugsmo,
Netgi ne praeitį paglostau, o ligas,
Jau sarmata
Net viltimi paguosti.
Net ir eilėraštis kaip kryžius,
Tiktai ant jo - ne Jėzus Kristus;
Gyvenimas žmogaus, akimirka prikaltas.
Bet jau ir su tokiu manim
Tuštėja žemėje bažnyčios.
O Viešpatie, atleisk,
Kad vis dar kaltas, kaltas, kaltas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-07-19 01:00:24
Randu - pusiausvyrą.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-14 11:24:39
Gyvenimas žmogaus, akimirka prikaltas – taip tai nuogi jausmai, iš pačios širdies gelmių.Taip atvira ir jautru.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-13 22:11:34
Bam,nuostabiai.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-07-13 21:04:10
labai giliai įsišaknijo...
viešpaties vienišumas...
ir žmogaus laikinumas
žaviuosi
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-07-13 16:44:53
Prasminga saviplaka. Bet kam taip nuvertinti save, jei ištari tokius reikšmingus žodžius, kurių šimtai nesugwebėtų pasakyti: ,,...eilėraštis kaip kryžius, tiktai ant jo - ne Jėzus Kristus, gyvenimas žmogaus, akimirka prikaltas."
Anonimas
Sukurta: 2010-07-13 16:40:00
Žaviuosi visutėliu.
Tik jau beveik kaip Dievas
Vienas užsilikęs.
... vis dar kaltas, kaltas, kaltas...
Rekomenduoju.