Išvijo ilgesys į gatvę,-
O vėjas draugiškai pokštavo.
Įsupęs gluosnio liūdinčio šakelę,
Jis švelniai veidą lietė mano.
Įsukęs eglę, rymančią prie tako,
Konkorėžiu man labas sako:
Tu neliūdėk, sušoksim valsą,
Audra ir lietūs dar pritars mums.
Žvaigždė pro debesį
Man mirktelėjo akį.
Ji žino: vėjas kartais tiesą sako.
O debesys tiktai tylėjo,
Gal pasakyti man norėjo:
Melagis jis, nešoks jis valso.
Ir taip graudu jiems pasidarė,
Lietaus lašais jie vėją barė.
O aš namo parbėgus vyliaus,
Pavydi debesys- juk myli.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2010-06-15 11:16:30
....žaismingas....geras....patiko....
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2010-06-10 16:18:53
labai patiko, šypsausi...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-10 14:06:30
Žaismingas kūrinys, šelmiškas, gyvybingas.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-06-10 13:29:57
Puikus gamtos aprašymas,nuostabus vėjo valsas...Labai patiko.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-06-10 11:39:54
Gražus sąlytis su gamta...Svarbiausiai, kad myli :)
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 08:11:40
Jausmai per gamtos reiškinius - gražiai sueiliuota, saldumo dozė iš paties ryto :) Ačiū Laumele :)
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 08:07:28
;]
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 07:41:19
Smagu pabūti tarp bičiulių - mato, kalbina, myli ir nebelieka dėl ko liūdėti.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-10 00:42:55
dabar neliūdžiu... ;)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-06-10 00:16:16
Na va, iš tikrųjų- nėra ko liūdėti. Kažkas dėl kažko vis tiek myli. Arba bent jau tikėkim, kad MYLI.