Išvijo ilgesys į gatvę,-
O vėjas  draugiškai pokštavo.
Įsupęs gluosnio liūdinčio šakelę,
Jis švelniai veidą lietė mano.
Įsukęs eglę, rymančią prie tako,
Konkorėžiu man labas sako:
Tu neliūdėk, sušoksim valsą,
Audra ir lietūs dar pritars mums.
Žvaigždė pro debesį
Man mirktelėjo akį.
Ji žino: vėjas kartais tiesą sako.
O debesys tiktai tylėjo,
Gal pasakyti man norėjo:
Melagis jis, nešoks jis valso.
Ir taip graudu jiems pasidarė,
Lietaus lašais jie vėją barė.
O aš namo parbėgus vyliaus,
Pavydi debesys- juk myli.