Ten, kur dangus raudos,
Kur žmonos su sielvartu pabus.
Kur vyrai nebegrįš jau į namus,
Kai vaikai melsis už visus.
Netikėsim, kad tai pradžia,
Kad kas blogiausia - ateityje.
Gyvybes mes skaičiuosime,
Kaip smilteles laikrodyje.
Milijonai prarastų svajų,
Milijardai nenugyventų dienų.
O mes parkritę verksim,
Ir vėl tikėjimą širdin įsileisim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-06-01 18:26:01
Man dirbtinokai, forsuotai skamba, nes tikro jausmo, tikro siaubo, kuris turėtų būti būdingas šiai temai, pasigendu.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-01 18:19:10
Jei jau ryžtatės rimuoti, darykite tai nuosekliau. Šiaip visai neblogai, tik tas išpūstas, mano manymu, dramatiškumas trikdo.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-31 23:24:29
Giliai, po to aukštai... Tokioms mintims turėtų būti išsamesnė išraiška. Žinoma, tai tik mano subjektyvus pamatavimas ;)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-05-31 22:52:00
Filosofinis, skatinantis mąstyti ir grūdinantis, ruošiantis mus dar sunkesniam gyvenimui.Gal gi bus ir kiek geriau? Tik tų smiltelių laikrodyje juk mažoka, bet užtai kokios...Grynos, švarios ir spindinčios.