Kai šaltą žiemą, apšerkšnijusį langą praversi,
Ir žaliojo šilo dangun tu pažvelgsi,
Akis tu pramerki plačiau ir išvysi,
Kaip dega, alsuoja manoji ugnis.
Kai gimtojo namo slenkstį peržengsi
Kai tvorą užversi savojo kiemo
Ir audringoj pūgoj svaidoma, mėtoma
Tu liksi gyva beribiam danguj.
Priminki tu žodį mano ištartą,
Tas žodis tave sutvarkys, palaikys
Ir joks vėjas tavęs neišartų,
Jei žemėj tu būtum tik gležnas drūgys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-05-24 10:16:18
Pirma strofa, kiek pakoreguota (kam tas tu ir dar du kartus?), būtų nebloga. Be to, iš pradžių būsimasis l., paskui liepiamoji n., vėl būs.l., gale- esamasis. Žodžiu- maišalynė.
Užverti tvorą? Gal vartus?
Žodis tave sutvarkys- kažkaip nei šiaip nei taip, visai nepoetiškai skamba.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-23 17:48:56
Na, aš gal irgi nelabai, nors bijau ką sakyti... Bet jaučiu jausmų laviną, kažkokį proveržį.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-23 14:15:23
klaidos neblaško. Minties nepagavau.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-23 12:49:52
Klaidos blaško ir sunku įsijausti...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-05-23 12:35:50
Rašyba.