Santrauka:
Laukai arimais sugula, // o dalgis vaikščioja po pievas.
Keistai atrodo saulėje sušalęs,
Per žiedlapius praeinantis kaip sniegą -
Ne kojas
Ar rankas pavasaryje gelia ,
O šitaip gelia sielą.
Net voverės kažkur pradingę.
Dangus nurudęs ir nykus,
Kad toks netikėlis,
Kad toks tik atmintim gajus
Ir negaliu išeit darbymečiu į dieną.
O prakaite,
Net nežinojau, kaip saldžiai
Tavo sūrumas atmintin sukris.
Iš ten ateina nuospaudos
Ir ant delnų
Laukai arimais sugula,
O dalgis vaikščioja po pievas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-27 16:42:40
jeigu neskaudėtų, tai ką mes žinotume apie sielą?..
jeigu neprisimintume įvykių, detalių, veidų, tai ką mes žinotume apie jausmus?
ir puiku, kad prakaitas sugrąžino atmintin nuospaudas ant delnų, o ne nuoskaudas širdyje...
širdis gyva, svajonė ją kelia ir vis tiek ateis diena, kai ir sparnai išaugs su ta svajone nuskristi!
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-05-20 23:52:05
Ilgesio pilnas...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2010-05-20 23:46:24
išėjau su dalge... pasivaikščiot po pievas...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-05-20 22:21:45
eilės jūsų o jus jų... glaudžiam ryšy
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-20 22:17:40
Atminties labirintuos sūru...
Pavasaris rankas vėl gelia....
Gražiausių žodžių vėrinį veriu -
Jūsų posmų prasmės galiai. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-05-20 21:13:56
Žaviuosi visutėliu.
Nuostabiai.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-20 21:08:53
Regis, labai labai tikras, o tai yra gerai...:)
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2010-05-20 20:49:09
Vaizdingai apie prakaito reikalaujantį pavasario - vasaros darbus, ypač antroji strofa savo metaforų spalvomis ir prasmėmis sužavėjo :-)