Nususęs vienas šlapias kudlotas
žybsi tik akys paklaikę nuo skausmo ir baimės
gūžiasi glaudžiasi betoninių laiptų melsvam šešėly
su lūžusia koja tyliai nebyliai tik sau
raudoja ir skundžiasi dangui dėl meilės nemeilės
ir ne vien jos
Kad nereikalingas toks šlapias ir vienas
nususęs tik šuo gal senas apakęs ir kurčias
tik ne mylimo išdavystei.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-05-20 23:47:41
Žiauru. Liūdna. Gaila šuniuko :(
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-05-20 20:01:03
Gailestingumas- gražus bruožas. Bet poezijos čia, deja, nėra.
Visiškai pritariu anksčiau pasisakiusiems, tik prieštarauju dėl vieno dalyko: trumpesnė dalyvio forma laisvuosiuose stiliuose (o poezija būtent tokiam ir priklauso) leidžiama. Taigi gali būti paklaikę akys, nors paklaikusios būtų geriau.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-20 12:13:44
BetonInių. Didaktika. Ne ne ne. Toli iki eilėraščio.
Perkeliu į moksleivių skyrių.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-20 09:43:15
Atsiminkite! Akys yra moteriškosios giminės, tad ir dalyvis turi būti moteriškosios - ne paklaikę, o paklaikusios.
Nemėgstu tokių eilių. Kodėl? Nes žmonės pradeda vertinti realybės įvykį, o ne meninę kūrinio raišką. Šio kūrinio raiška silpna, ir jei pabaksnosiu į tai pirštu, būsiu bejausmė? Mano emocija nelygi meno emocijai. V. Daujotytė.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-20 09:23:23
taipp...galima būtų tokį įvaizdį ne tik pamestam šuniui taikyti...žiauru...,,tik ne mylimo išdavystei "