Skausmo nualinta motinos širdis,
Meldžia ramybės ir tvirtybės,
Išvargusi nuo baisios kasdienybės,
Atidavusi brangiausias vertybes.
Ji žino, kad savų vaikų nematys,
Kad liks viena ir nežinia ką darys,
Apgaulės pinklėmis kitų įnaršyta,
Verks motinos širdis neprašyta.
Tokią sunkią dalią tenka jai nešti,
Jos širdis nepajėgia suprasti,
Ką daryti, kaip toliau išlaikyti,
Skausmo akmenį spaudžiantį širdį.
Apsigaubusi naktį gaubtu,
Ji užmigo amžinu miegu,
Nes jos širdį užmigdė vargai,
Melo pinklės ir ilgesio laikai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-05-12 16:02:55
Gražią temą pasirinkai, bet atlikai kažkaip keistokai. Tikiuosi, kad rašei ne apie savo motiną, kuriai, tikiu, suteiki daug džiaugsmo, o ne tokį skausmą. Galbūt todėl ir santykis išėjo dirbtinokas, pompastiškas. Tampa nebepanašu į motiną, o į kokį simbolį.
Vartotojas (-a): Nanja
Sukurta: 2010-05-11 21:47:56
Sakyčiau labai jaudinantis eilėraštis :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-11 19:07:04
Labai jautrūs pastebėjimai, Živile :)...šaunuolė, kad apie tai kalbi eilėse