Santrauka:
Plasnoki, savo laktoje, gaidy...
Daug prikalbėjau sau niekų,
Viliodamas svajonėmis save -
Gražu į jas žiūrėti iš toli
Ir liūdna, kai išnykę.
Keliai per delnus grįžta į namus
Ir tyli, nemokėdami kalbėti,
Tiktai lig kaulų įsiėdė sopuliai
Ir pirštų sąnariai
Kaip svirtys šulinių sugirgžda.
Už šimto metų stoviu,
Nepasiekęs jo,
Svajonėmis dabinto horizonto...
Tik nekalbėkit, žmonės,
Kad giesmė liūdna -
Pritrūko laiko pasinert į paukštį
Ir iškeltais sparnas
Aukščiau kalnų,
Aukščiau skaudžių likimų,
Aukščiau savęs
Kažkur ties Viešpačiu,
Ties jo altoriais paplasnoti.
... Ir girgžda pirštų sąnariai
Kai svirtys šulinių...
- Plasnoki savo laktoje. gaidy...
- Ka - ka -rie- kūūūū!!!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2010-05-01 20:58:59
... auksčiau ties Viešpačiais
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-05-01 14:15:11
girgždėkit dar ilgai
tie pirštų sąnariai
plasnokit laktose gaidžiai
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-01 12:53:21
/Pritrūko laiko pasinert į paukštį/
O gal dar buvo ne laikas?
Horizontai beribiai...driekiasi.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-05-01 12:32:07
Dar ne pabaiga :) Svarbu - žinoti, kur, dėl ir kam ESI. Svarbu galėti įvardinti, tegul ir svajonę... Ji - amžina ir tokia sparnuota... bet kuria forma.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-01 11:59:58
Visa ko pradžių pradžia yra gimtojo kiemo svirtis ir gyvenimui keliantis gaidys - čia ir privalu sugrįžti.
O tavo giesmė, Pranai, visai neliūdna - į pabaigą ir visai linksma pasidarė.