Daug prikalbėjau sau niekų,
Viliodamas svajonėmis save -
Gražu į jas žiūrėti iš toli
Ir liūdna, kai išnykę.
Keliai per delnus grįžta į namus
Ir tyli, nemokėdami kalbėti,
Tiktai lig kaulų įsiėdė sopuliai
Ir pirštų sąnariai
Kaip svirtys šulinių sugirgžda.

Už šimto metų stoviu,
Nepasiekęs jo,
Svajonėmis dabinto horizonto...
Tik nekalbėkit, žmonės,
Kad giesmė liūdna -
Pritrūko laiko pasinert į paukštį
Ir iškeltais sparnas
Aukščiau kalnų,
Aukščiau skaudžių likimų,
Aukščiau savęs
Kažkur ties Viešpačiu,
Ties jo altoriais paplasnoti.

... Ir girgžda pirštų sąnariai
Kai svirtys šulinių...

- Plasnoki savo laktoje. gaidy...
- Ka - ka -rie- kūūūū!!!