Jutai, kad basas kojas raižo
prisilietimas prie grindinio,
bet turi, privalai eiti, Undinėle,
Tu negali apgręžti laiko atgal, Undinėle,
nors Ten jūra ir seserys liko.
Čia, priekyje, – jis, priešaky, šičia, – jis,
lūpos, rankos, plaukai, kakta – jį tematai.
O kada pakils tavyje didžiulis cunamis
Ir nuplukdys išraižytus padus,
tavo seseris, jūržolių plaukus,
sugrįžk, kur neskauda, kur be jo,
ir apkabink, Undinėle, savo undinišką uodegą.
Nevertėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2006-03-20 20:08:47
ir ta undinės uodega tokia slidi:))
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2006-03-20 18:59:26
kažkoks jau neužbaigtas šis eilėraštis. jam kažko trūksta, gal gyvybės ar dar ko nors. nelabai jis man patiko. labai jau dirbtinokas. esu skaitęs ir geresnių Jūsų darbų.
Anonimas
Sukurta: 2006-03-19 11:24:08
man neskamba paskutinis zhodis, ir toks dirbtinumas eiliuje jauchiasi...bet man patiko, toks jausmingas ir liudnas.....