Jutai, kad basas kojas raižo
prisilietimas prie grindinio,
bet turi, privalai eiti, Undinėle,
Tu negali apgręžti laiko atgal, Undinėle,
nors Ten jūra ir seserys liko.

Čia, priekyje, – jis, priešaky, šičia, – jis,
lūpos, rankos, plaukai, kakta – jį tematai.

O kada pakils tavyje didžiulis cunamis
Ir nuplukdys išraižytus padus,
tavo seseris, jūržolių plaukus,
sugrįžk, kur neskauda, kur be jo,
ir apkabink, Undinėle, savo undinišką uodegą.

Nevertėjo.