surūdiję gyvenimo varžtai
vos nulaiko vidurnakčio vėsą.
aš kuprotas – į aušrą nespėsiu,
ji ištirps dienos sėklų pribarsčius.
po liūties nebeliks tavo veido –
nuvarvės ryškus makiažas
ir žiūrėsi kaip miestas rąžos
dulkių pusnį į gaivą suraikęs.
o kol kas čia naktiniai maršrutai
po vingiuotus aikštynus grįžulo,
iš kurių tik šešėliai sugrįžo,
ten palikę žmogišką būtį.
šuliniuos vandens lygis krito,
nes subliuško nemigos purslas.
neieškok manęs – keičiu kursą,
kolei galvą nuskels granitas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-04-29 18:24:34
Paskutinė eilutė kažkaip nelabai..., o pradžia - labai. Matyt, tu mėgsti tokia ,,kapotą" ritmiką, nes man kai kur norisi kažką pridėt dėl ritmo. Tarkim: nuvarvės per ryškus makiažas
Vartotojas (-a): ta_pati
Sukurta: 2010-04-29 16:55:41
Gavosi kaip gavosi, bet paskutinį žodį ne be reikalo įdėjau. "Kolei galvą nuskels granitas" - kolei mirtis pakirs. Tokia reikšmė. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-04-29 14:06:56
Patiko. Gaila, kad ne visas, nes į pabaigą kažkas man susimalė, bet pradžia, tas pirmas gabaliukas - galima ir apsiseilėti :) Su paskutinėmis keturiomis eilutėmis reikia kažką daryti, bent man taip atrodo. Jų mintis, ypač prieš paskutinių dviejų, patiko, tačiau pateikimas kažkaip nesutampa su didžiąją kūrinio dalimi, na o apie paskutines dvi eilutes galiu pasakyti, jog susidaro įspūdis, kad tiesiog norėjai kuo greičiau pabaigti darbą ir tarkim paskutinį žodį įdėjai tokį koks tuo metu pasitaikė galvoje, bent taip atrodo.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-29 14:03:15
tai kalvė: varžtai
čia jau dirva, žemdirbystė: dienos sėklos
staiga liūtis ir makiažas varvantis, kur tuose dirvonuose (vėl labai didelis atotrūkis jungtyse su įvaizdžiais, tolimi jie visi tarp savęs.) ne mieste, kur dulkės raikomos gaiva pasirodo, na visai ne kas.
Tiesą pasakius metaforų kratinys kažkoks. man tikriausiai pirmas jūsų tekstas toks tuščias, na tikrai.