surūdiję gyvenimo varžtai
vos nulaiko vidurnakčio vėsą.
aš kuprotas – į aušrą nespėsiu,
ji ištirps dienos sėklų pribarsčius.
po liūties nebeliks tavo veido –
nuvarvės ryškus makiažas
ir žiūrėsi kaip miestas rąžos
dulkių pusnį į gaivą suraikęs.
o kol kas čia naktiniai maršrutai
po vingiuotus aikštynus grįžulo,
iš kurių tik šešėliai sugrįžo,
ten palikę žmogišką būtį.

šuliniuos vandens lygis krito,
nes subliuško nemigos purslas.

neieškok manęs – keičiu kursą,
kolei galvą nuskels granitas.