Numesk ši sunkų rūbą,
Padaryk, kaip retai būna.
Užtemdyk saulę,
Padidink rūką,
Vilkai lai kaukia,
Širdis smarkiau tegul muša.
Pagarsink miškų ošimą,
Papurenk naktinį šilą.
Paėmęs karštą ranką
Žmogaus, kurio širdis
Smarkiau vis plaka
Laikyki tol,
Kol kraujas Tavo bus dar karštas.
Kuždėk taip tyliai,
Kad mėnulis negirdėtų.
Alsuoki taip karštai,
Kad kūnas jos virpėtų.
Mėgaukis tyrais
Jos jaudulio šiurpuliais.
O kai sulauksit ryto,
Nepamirškite, kad tai įvyko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-03-31 11:23:08
Šiai temai, mano nuomone, nedera liepiamoji nuosaka. Tiesa, suprantu, kad vietomis ji kaip palinkėjimas, tačiau liepimų išties per daug.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-31 10:00:14
jaunatviška aistra...gal gerai: juk taip turi būt
Anonimas
Sukurta: 2010-03-31 06:58:29
Per daug atvirai. Norėtųsi subtilumo, švelnumo...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-31 00:38:06
Numesk ši sunkų rūbą,
Padaryk, kaip retai būna.
Užtemdyk saulę,
Padidink rūką,
Vilkai lai kaukia,
toliau neskaičiau :D
bet... gal tu pabūk su rūbais dar kažkiek?