Kartais, kai mirštu,
Galvoju apie Jus.
Apie mėlyną dangų,
Juk skendau jame.
Panirau per giliai,
Regėjau mūsų ydas,
Švelnią pievą.
Išbučiavau ją dar ir dar,
Kol subadė – sielą.
Tokių niekas nelepina,
Net mama, nesakykim jai.
Dar apie šilkinę miglą.
Miegojau joje jau seniai.
Dabar ji pasirodė plieninė,
Atsigulė ant mano širdies.
Viskas skaudu, netikra.
Vaikiška, pavogta.
Viskas drugeliams.
Tik mamai nesakykim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-03-22 21:46:38
mažuma nedera pradžia ir pabaiga, bet labai jaukus, dėkui
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-22 21:27:36
mielas kalbėjimas. (juokingas: /kartais - kai mirštu/)
bet tokia literatūrinė miniatiūra - lėkštoka.
įprasmina tai: //Tik mamai nesakykim.// ---- kartą vaikai eina maudytis, o tėvas vienam iš tų vaikų įkandin tam būreliui prisaikdindamas- //nuskęsi, tai nebandyk grįžt namo, užmušiu. //
negera ta mama, jei vaikas numirti svajoja, ar vaikas labai mamą myli, bet mato kad ji bejėgė jam pagelbėt ir nenori jos skaudinti, gal dar kaip nors išgyvens, praeis. (tai tada jau ne vaikas, jau gali būti koks devintokas... ) čia pagal tekstą rodos vaikelis mažas vaikelis.
kaip kūrinys - ne kūrinys. bet ta paskutinė eilutė kažkiek įneša tokios tai kiniamatografinės dvasios. lyg koks dialogas, pokalbis iš filmo - fragmentas. tik tiek.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-03-22 21:14:09
ir vėl pamiršau - pasitaisysiu - puikus pavadinimas :)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-03-22 21:13:17
Vietom užsižaista su žodžiais. Bet visumoje - mielas ir jaukus eilius. Tik nesakykite mamai, kad taip sakiau :)) ir prisiminkite - kartais mažiau žodžių, kur kas geriau. :)