Kartais, kai mirštu,
Galvoju apie Jus.

Apie mėlyną dangų,
Juk skendau jame.
Panirau per giliai,
Regėjau mūsų ydas,

Švelnią pievą.
Išbučiavau ją dar ir dar,
Kol subadė – sielą.

Tokių niekas nelepina,
Net mama, nesakykim jai.

Dar apie šilkinę miglą.
Miegojau joje jau seniai.
Dabar ji pasirodė plieninė,
Atsigulė ant mano širdies.

Viskas skaudu, netikra.
Vaikiška, pavogta.
Viskas drugeliams.
Tik mamai nesakykim.