kadangi ir aš dar paganiau - tik su batais :),- žinoma labai patiko, atgaivino net kvapą: pievų ir gyvulių :)...ačiū, prisiminimai kaip turtas

stiprus poetinis įtaigumas, veržlus išgyvenimas.

Tikroviškų išgyvenimų vaizdiniai ir mano sielai labai artimi, juolab, kad taip įtikinamai ir su nostalgija praeičiai pateikti. Ankstyvoje vaikystėje ir man teko vasoromis piemenauti, bet ne gimtajame krašte, o Altajuje, mosuojant labai ilgu botagu (bič) su trumpu kotu, kad iš bandos bandanti atsiskirti karvė ar telyčaitė grįžtų į būri. Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs pas senolius, taip pat šiek tiek turėjau reikalų su gyvuliais: bobutės ar dieduko pasiųstas, eidavau perkelti karvės, kumelės, avių, pagirdyti gyvulių. Altajuje reikėdavo anksti keltis, o pas diedukus buvo kas kita, net savotiškai smagu, kai tekdavo gyvulius puolančius bimbalus vaikyti, pritrėkšti, prisisiurbusias kraujo erkes iš pokaklės ištraukti, vakarėjant iš tolimesnių vietų gyvulius parvesti į tvartą, kad pokariu siaučiantys vilkai nesudrąskytų, ypač avių.
Kadangi šis mielas, išjaustas ir nostalgiją praeičiai keliantis eilėraštis mane trumpam perkelė į tolimą praeitį, su vargais ir linksmais nutikimais, aš ji su malonumu priglaudžiu prie Mėgstamiausių :-)

Vaizdai persipynę su vidiniais išgyvenimais. Tokia nostalgija apima perskaičius. Nebuvau piemeniu - tėvas buvo, bet tai taip gražiai viskas pateikta. Pelėda, jūs esat magas.

Nelengva ganyti
Avis ir sielas.
Tuo labiau savą.
Tada, basiems po pievas,
Nors pėdos šalo,
Buvo ramu ir šilta
Pirkioj prie stalo,
Tėvui pradėjus
Duoną raikyti.

\"Tokia praeitis
Vaikšto po sielą
Ir džiaugiasi -
Vėl piemenys
Ryto ankstaus basakojai vaikai\"

Taip skaudžiai atliepė - juk mes paskutinė karta, kurių sielose klajoja tokia atmintis, dar autentiška. Jauniems nesuprasti.

\"pradžioje tų, / kurie po mūsų..\"
labai patiko :)
toks lietuviškas lietuviškas :)
daugiau tokių ;)