Kai išdavystė murzinom gėdingom kojom
Sutryps širdies kampelį paskutinį,
Kai šventas kryžius protėvių nusviestas
Sukels vien pašaipą veiduose , -
Tada neliks, kas kelia klupstantį, bedalį,
Tada neliks, kas glosto kūdikį bejėgį,
Tada puikybės, pakvaišimo audros
Nuneš kaip lapą rudeninį
Vilties, tikėjimo ir meilės siekį...
Kol dar dosnumas gėrio neišsekęs,
Auginkim daigą mažą ir švelnutį,
Kad sėklas subrandinęs ir pabėręs,
Nežūtų mūs pasitikėjimas tikėjimu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-03-19 14:22:56
Imu...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-03-19 11:35:58
Įdomus, bet ne be abejonių.
Juk mūsų protėviai turbūt ir pagonystės laikuose...
Sėkmės!
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-03-19 10:50:10
svarbiausia,kad nežūtų pasitikėjimas tikėjimu,tikėjimu paties savim :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-19 09:30:26
Įdomiai ir netikėtai, pasitikėti Tikėjimu... niekada apie tai nepagalvojau. Puikiai sudėliotos mintys... Imu.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-19 07:49:47
...tarsi spindulio švytstelėjimas.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-03-19 05:46:45
Labai stiprios puikybės audros.Atrodo,kad nieko išsaugot taip ir nebepavyks.Liūdna.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-03-19 00:25:46
Viskas lig ir nieko, bet pabaiga stringa. sėkmės