Kai išdavystė murzinom gėdingom kojom
Sutryps širdies kampelį paskutinį,
Kai šventas kryžius  protėvių  nusviestas
Sukels vien pašaipą veiduose , -
Tada neliks, kas kelia klupstantį, bedalį,
Tada neliks, kas glosto kūdikį bejėgį,
Tada puikybės, pakvaišimo audros
Nuneš kaip lapą rudeninį
Vilties, tikėjimo ir meilės siekį...
Kol dar dosnumas gėrio neišsekęs,
Auginkim daigą mažą ir švelnutį,
Kad sėklas subrandinęs ir pabėręs,
Nežūtų mūs pasitikėjimas tikėjimu...