išties žmoniškai pajaustas draugiškumas ir prisirišimas gyvūnėlių. gerai perduotas

Taip.Reikia glostyti.Tik neskriausti.Dalintis.Neatimti.
Tikresnio atsidavimo nerandu...
Mano šunytė prieš mirtį vargiai judėjo.O dvėst kažkaip ant lovos užlipo,kur miegu.
Ten užsimerkė.Neužmiršiu.

Taip arti vieni kitų esame. Ačiū, Moli, už priminimą.

Kaip takliai atrastos sąlyčio vietelės. Paskaitysiu vakare garsiai - tikrai paklausys, galvą įgrūdęs po šeimininkės ranka:)

Ir aš labai myliu šunis. Tikri draugai:)
Jautrus ir tikras.

Jautrus, labai jautrus ir iš širdies komentaras. Sodininko.... Ačiū Jam :)

\"pasidalini kąsniu
kasdieniniu
prisiriša prie sąžinės
net svetimo\" -
labai vaizdingai ir tiksliai pasakyta. Visas kūrinėlis giliai į širdį krenta, nes parašytas autorės, gerai pažįstančios šunų prisirišimo ir meilės geram šeimininkui atsidavimą su didele meile ir draugiškumu. Man užteko tik porą kart pavaišintį sodo kaimynės sargi, kai jis, nutrūkęs nuo grandinės, po daugiau kaip mėnesio, atbėgo pas mane ir apglėbęs ėmė meilintis ne dėl kasnelio, o iš draugiškumo. Jo akyse mačiau meilę man, svetimam žmogui. Tąsyk pagalvojau, kodėl ne visi žmonės yra draugiški, ne visi gerbia savo artimą, net savo tėvus, brolius, seseris, iš aukšto žvelgia į silpnesnį, vargingesnį, senesnį, jau nekalbu apie gatvėn išmestą gyvūną, maldaujančiomis akimis žvelgiantį į praeivį?
Vaikystėje, jaunatvėje, visą gyvenimą buvau jautrus, senatvėje tapau dar jautresnis, todėl atleiskit už šį ne visai atitinkanį komentarą pamintijimą, malonioji autore :-)

aš myliu gyvūnus... :) ir turiu šunį, ir jis (ji) - būtent tokia ir savyje turi tai, ko žmogui neretai trūksta - ypač jaučia ir tikrai atjaučia, tik kalbėti nemoka... Tokį draugą žmoguje surasti - tikra laimė.

taip taip :)

rankoje švelnus
drėgnas prisipažinimas

draugas

Vykusi šuns ir žmogaus paralelė. Šuo - žmoguje ir atvikščiai. Žmogus tarsi veidrodyje šuns akyse mato savo likimą.

Gilu. Ir savyje, ir šunyje...

...gražios sielos žmogaus kūrinys.

Jautru.