O kaip norėčiau išmokti skristi,
Nuo stogo žemėn su trenksmu
Ir toje žemėje išnykti,
Po antkapiu apsuptu juodų varnų.
Gal jie parodys man tą kelią
Ir į namus ramybės nusives...
Tai gal anapus yra laimė?
Jei čionai su žiburiu nerast.
Bet dienos slenka, dar kenčiu,
Jėgas sukaupęs paskutines...
O sieloje – kažkaip niūru,
Kad norisi įsmeigti peilį sau krūtinėn!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-02-24 19:28:37
Primityvus rimas, jeigu būtų gilesnė mintis, tada galima taip rimuoti, o kitu atveju rimas prastina kūrinį.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-02-24 18:35:55
Na, peiliai krūtinėjė - detalė, nelabai deranti poezijoje. taigi, išraišką reikia dar tobulinti.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-23 17:00:53
...mintis yra. Reikėtų koreguoti jos išraišką.
Laimė būna visai šalia, kaip tie akiniai ant nosies, o dažnai jų pasigendame.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-23 16:48:10
Kūrinys nors ir perteikia mirties, vidinės kančios įspūdį, tačiau, mano nuomone, nėra toks niūrus, gniuždantis.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-23 16:41:22
:)...kiek tau metų shwellnus?...man rodos per anksti apie anapus mąstai - ,,nusimuilint\" nori :)neišbandęs koks saldus gyvenimas po ištverties!? ...o eilės , kad ir juodos, bet patiko