Indas

Esu kaip indas, iš kurio nuolat išteka vanduo.
Tai nėra paprastas vanduo – jis geriasi į laiką, į visus regėtus ir liestus pasaulio daiktus. Jis prapuola ir negrįžta. Jokie debesys, jokie lietūs, jokie potvyniai ar jūros vandens gėlinimo aparatai, tobuliausi vandentiekio įrenginiai niekada nesugrąžins to vandens, kuris paliko šį indą. Šis vanduo k i t a i p sukasi gamtos ciklų rate; kartais atrodo nematomas ir neapčiuopiamas, bet jis yra. Girdi jį negirdėdamas, kitomis klausomis ir kitomis juslėmis.
Turėčiau mokytis iš kaktuso; turėčiau mokytis iš dykumų klajoklio; turėčiau mokytis iš sėklelės, menkoje drėgmėje išsaugančios savo dygimo viltį; bet, regis, visos šios mintys ateina ganėtinai vėlai; gal svarbiausia, kad jos išvis ateina. Pagaliau kad ir kiek taupytum tą vandenį, kuris kiekvieną akimirką po mažą lašą sunkiasi iš manojo indo, vis viena nesustabdysi jo kaip laiko tekėjimo; nesustabdysi jo kaip kasdienio saulės patekėjimo ir kasdienio jos nusileidimo, – šie dėsniai tiek pat negailestingi, kiek ir gražūs arba nepakartojamai įsimintini dėl mums brangių dalykų, šviesiausių išgyvenimų.
Esu indas, turintis dvi kojas ir dvi rankas, galvą ir visa kita kaip ir kiti mano rūšies indai. Savotiška vaikščiojanti amfora. Didelę dalį mums skirto laiko su savo be paliovos nykstančiu turiniu elgiamės taip nesaugiai ir netaupiai. Pasitaiko žmonių, kurie net pavargsta laukti, kol iš to indo ištekės paskutinis lašas. Kai kurie įnirtę griežia dantimis, kad tiek mažai tame inde telpa stebuklingojo vandens, nes jų energija ir siekiai veržiasi kaip ugnikalnis, ir jie per vieną gyvenimą nori nugyventi dešimt gyvenimų ir įgyti šimto gyvenimų patirčių…
Esu tik indas, ir gerai jaučiu jame didėjančią tuščią ertmę, kurios niekas nebeužpildys – nei išmintis, nei beprotystė, nei turtai ar garbė, – paprasčiausiai nėra pasauly tokių dalykų, kurie pajėgtų įveikti didėjančią tuštumą. Net ir atmintis, žaidžianti savo kaleidoskopiškais stikliukais, kartais sukuria tik laikiną iliuziją, laikiną paguodą, kad tiek daryta, gyventa, kentėta, džiaugtasi ir mylėta, ir nusivilta. Atmintis kaip kerpės, kaip samanos želia ant vidinio indo sienelių ir taip kartais sukuria vėlei sugrįžtančio gyvenimo iliuziją, bet iš indo ištekėjęs vanduo niekada nesugrįžta. Atmintis kai kam tampa spąstais, surakinančiais ateitį.
Yra žmonių, kuriuos guodžia ir įkvepia religijos, žadančios amžinai neišsenkančius vandenis ten, kur mūsų nėra ir, greičiausiai, negali ir neturi būti. Bet juk susilieja su kažkuo visi tie, kurie yra išėję?
O gal tie indai per tūkstančius metų tiesiog virsta dulkėmis, molekulėmis, atomais? Nė vienas nesugrįžo, nepapasakojo nei apie rojų, nei apie pragarą, nei apie amžinuosius medžioklės ar meilės sodus.
Niekas nebus palaimintas ir niekas nebus pasmerktas, ir visi (ar beveik visi) bus užmiršti. Istorija iš milijonų išsirenka vienetus, tačiau kas šiems iš to pasirinkimo, – juk atmintis skirta tik gyviesiems, kurie, beje, yra linkę nuolat iškraipyti tą atmintį apie buvusiuosius.
Nyksta gyvasties lašai, senka. O kartais jie pasrūva, sūkuriuoja kaip upė, kai leki, veržiesi lyg netekęs proto link iliuzinių tikslų ar blaškaisi klystkeliuose; susikuri sau dykrų fatamorganas, bėgi į jas it niekados nesubręstantis vaikas; bet vis viena ateina rimties ir susikaupimo valanda, kada girdi tų lašų aidesį šioj nepakartojamoj erdvėj, šioj kiekvienoj nepakartojamoj minutėj, kad ir ką jos tau žadėtų ir kuo grasintų.
Būties pojūtį sukuria ne siausmas, ne linksmybės, ne orgijos ar neviltis; tą jausmą kuria vienuoliška rimtis, gamtos ar nakties tyla. Praradimai tuomet nušvinta kaip šviesa, nes kitaip ir negali būti – gali prarasti tik tai, ką buvai radęs. Nieko negali prarasti tik tas, kuris nieko neranda, o tik egzistuoja pačia banaliausia forma. Paprastas pastebėjimas, taikytinas tik žmogui, laikančiam save protinga būtybe. Bet koks gražus, koks pilnavertis yra gyvūnų ir augalų formų „egzistavimas"! Jie taip pat yra indai, laikinai pripildyti gyvojo vandens. Visi šiandien esantys – žmonės, beždžionės, drambliai, kiparisai, sliekai, svėrės, žydinčių samanų siūleliai, upėtakiai po kerplėšomis, dirvožemio bakterijos, – visi yra indai, kuriuos vienija tas pats vanduo. Esam indų brolija, ir yra gera kartais pajust tą bendrystės jausmą ne tik protu, ne tik dvasia, bet ir kažkokiais giluminiais jutimais, kurių mes net nesugebame įvardyti, apibrėžti. Bet jie egzistuoja, – neapibrėžiami kaip pati būtis.
Ir tada nuo to vandens tekėjimo darosi ne taip liūdna, pasijunti ne vienišas netgi didžiausioj vienatvėj; šios kosminės bendrystės jausmas yra viena iš didžiausių paguodų, nusiraminimo ir susitaikymo šaltinis, nes kartais gali pasiust arba išprotėt nuo suvokimo, kad sustabdyti gyvasties lašų nykimo yra neįmanoma.
Tai nereiškia, kad nusiraminus ir susitaikius nebereikia mokytis iš dykumų kaktuso ar beduino, taupančių vandenį ir mokančių pasisotinti mažu. Ypač kada jauti, kad tavo indas jau gerokai išsekęs; ir nereikia būti pranašu, kad žinotum, jog seklės jis ir toliau. Visa, kas buvo atrasta, darosi prarasta, bet tik prarastys prikelia ieškotojo instinktus ir jusles, o kelias į vandenis vėlei pats kaip šuo ateina ir atsigula prie kojų.
Ir pasižiūri į akis tuo neišreiškiamu žvilgsniu; pats nemokėdamas kalbėti prisako ne tik eiti tuo keliu, bet ir kalbėti už tą kelią.

Demonai niekad nesnaudžia

Jei jūs manote, kad mokslas, pažinimas, sveikas protas išnaikino demonus, tai klystate. Demonai visada išlieka. Jie moka persikūnyti. Apskritai jie neturi apibrėžtos formos, todėl jų klasifikacija ir indentifikacija yra neįmanoma. Jų yra aibės. Jie gimsta ir miršta, kad vėlei atgimtų. Reinkarnuojasi į pačius įvairiausius gyvūnus, daiktus, reiškinius, savaime aišku, ir į žmones. Nuo demonų niekas neišgydo. Psichoterapeutai – tokie pat žmonės, ir dažnai patys apsėsti demonų, tad ką jie gali pagelbėti?
Tai, kas sveiku protu nepaaiškinama, ką sukuria mūsų sveikos ir nesveikos fantazijos – drąsiai galime priskirti demonams. Nebūtinai kokiems nors sukubams ar inkubams, kokius įsivaizdavo ir piešė viduramžiais. Šiandien demonai lenda ir iš kompiuterių ekranų, bastosi begaliniuose interneto tyruose. Nepasikeitė tik jų prigimtis. Demonai nebūtinai ir ne visada neša tik blogį, tamsą, mirtį ar beprotybę. Visi žino, kad pasitaiko linksmų ir išdykusių demonų, mėgstančių ir šviesų, ir juodą humorą. Demonai visada žengia koja į koją su laiku. Niekada jų neapkaltinsi senamadiškumu. Demonai prisitaiko prie bet kokių sąlygų, prie bet kokios sąmonės ar intelekto. Jie nebeįsikūnija į raganas, ir jų deginimo laikai praėjo nesugrįžtamai. Bent mes taip tikime. O ir dauguma raganų, kurios anais laikais turėjo ar galėjo būt sudegintos, šiandien pasivadino feministėmis, žmogaus teisių gynėjomis arba vadovauja stambioms korporacijoms. Kas šiandien patikės ragana arba kokiu sukubu ar inkubu? Demonai šiandien veikia subtiliau ir elegantiškiau, be abejonės, pakilo ir jų intelekto koeficientas. Jie nebegyvena urvuose ar apleistuose pilyse, ir visi – tiek moteriškos, tiek vyriškos giminės, taip pat hermafroditai bei visi kiti iškrypėliai – vartoja šiuolaikinę kosmetiką.
Kartais jie studijuoja demonologiją ir šaiposi iš tų studijų autorių, kurie nė velnio nenutuokia apie demonus, net neįsivaizduoja, kas ir kokie jie yra, kokios jų galios ar pareigos visuomenei. Viena, ką žino demonai, o nežino žmonės, yra tai, kad be demonų visuomenė išsigimtų, suprimityvėtų, prarastų konkurencingumą ir kūrybiškumą apskritai.
Nes bet kokia kūryba yra veiksmas, suliejantis į viena naikinimą ir kūrimą. Abu procesai visada vyksta vienu metu. Niekas nesukuriama ko nors nesunaikinant, ir atvirkščiai. Sodininkas, auginantis vaisius, naikina ne tik savo gyvenimo laiką, bet ir įvairius „nereikalingus" ūglius ir aibę kenkėjų, kurie iš tiesų net nėra kenkėjai. Tai sodininkas juos paverčia kenkėjais, nes sudaro išskirtines ekologines sąlygas jų mitybai ir dauginimuisi. Net iš pažiūros toks nekenksmingas padaras kaip šių laikų rašytojas, rašantis tekstą, tik iš pirmo žvilgsnio nieko nenaikina – jis, kaip ir sodininkas, naikina ne tik savo laiką, bet ir popierių, taip pat naikins laiką tų, kurie ryšis jį perskaityti. Panašius pavyzdžius galima tęsti be galo, bet ir taip viskas a priori aišku. Tiems, kuriems tai neaišku, niekas ir nepaaiškės. Nereikia nė sakyti, kad tokių nesusigaudančių yra dauguma.
Demonai kyla ne tik iš baimės, bet ir iš tikėjimų. Nėra tokios baimės, kuri nekurtų, nemodifikuotų, nereinkarnuotų demonų, lygiai kaip nėra tokio tikėjimo, tokios religijos, kuri nedarytų to paties. Baimė kartais naudingesnė visuomenei negu fanatiškas tikėjimas. Toji baimė – iš pirmykštės bendruomenės, iš proto aušros laikų. Iš ten pat – ir tikėjimai, išdygę iš pirmykštės magijos. Fanatikai apskritai yra geriausi demonų draugai, geriausi jų klausytojai ir išpažinėjai, geriausi jų mokiniai.
Pasak S. Freudo, ir demonai, ir dievai kyla iš to vienintelio daikto, vadinamo libido. Šį bei tą anas demonų apsėstasis vis dėlto įžvelgė.
Kai ką žinojo jau ir šventoji inkvizicija, atidžiai sekusi visus raganų seksualinius ryšius su demonais ar šėtonu. Inkvizicija vienu metu beveik prilygo demonams savo išmone ir absurdiškumu, bet jau lenkė juos savo žiaurumu. Demonai iš tiesų nėra tokie žiaurūs, nes ar gali būti žiaurus vilkas avidėje, išsinešantis į girią tik vieną avelę, kai miršta iš alkio?
Demonams baisiausia, kad jie beviltiškai priklausomi nuo žmonių. Be žmonių jie niekas, negali net egzistuoti, neduokdie, išmirtų visi nuo AIDS ar susisprogdintų „saugumą" garantuojančių ginklų blyksniuose. Turėtų išmirt ir visi demonai, nes kur jie dėtųsi? Jie neprisitaikę gyventi apokalipsių griuvėsiuose, vienuolynų rūsiuose ar tuščiose dinozaurų kaukolių dėžutėse. Demonai yra beveik kaip žmonės, ir tas senis Freudas bei visa jo pasekėjų gauja gerokai buvo priartėjusi prie demonų karalystės vartų, bet tai neapsaugojo jų nuo paklydimų ir naivių, tikrovės neatitinkančių, interpretacijų.
Demonai ir žmonės – tai viena iš nuostabiausių simbiozių, ir tik paskutinis nevėkšla gali neigti demonų egzistavimą. Demonai neatsilieka nuo pasaulio pažangos. Štai vietoj senųjų sukubų ir inkubų, visokių raganų dulkintojų ir šiaip niekadėjų jau yra ir virtualių demonų. Tai jokia naujiena, nes iš tiesų demonai nuo pat jų atsiradimo laikų buvo ir yra virtualūs. Gyveno sau sąmonės ir pasąmonės kompiuteriuose, nors šie dar nebuvo išrasti. Todėl jie nesugaunami ir neapibrėžiami, neįžvelgiami per teleskopus ir supergalingiausius elektroninius mikroskopus, nepasiduodantys banaliems empiriniams matavimams bei čiupinėjimams. Bet tik panorėk savo artimui blogo, žvilgtelėk naktį į tamsų krūmą, ir iškart pajausi, kad šalia tavęs jau alsuoja demonas. Šalia, o gal tavo viduje – jis gali būti bet kur, tas tavasis demonas. Jis gali keistis pagal aplinkybes, jį beregint gali pakeisti kitas ar kiti. Nes demonų yra aibės, ir tūkstančiai jų tyko tavęs.
Ką čia dar galima pridurti? Jei nebūtų demonų, tai nebūtų ne tik pažangos, bet ir sąžinės, moksliukų pavadintos morale ar etika. Pagaliau, jei nebūtų demonų, nebūtų ir žmonių. Ir visiškai nesvarbu, kad dauguma pasaulio piliečių apie tai net nenutuokia.
Todėl demonai niekada nesnaudžia. Jie rūpinasi žmonijos išlikimu taip pat kaip ir savuoju. Sandėris įvykęs be galo seniai. Jis neapskundžiamas ir neatšaukiamas. De jure ir de facto. Taškas.

Alchemija

Bejėgiai buvo alchemikai: „filosofinis akmuo" jų sapnuose patekėdavo lyg didelis, raupsuotas, bet nepasiekiamas mėnulis. Be viso to, jie sapnuodavo deives ir dievus, kurie šnabždėdavo jiems į ausis pažadus atskleisti visatos paslaptis ir paversti juos tauriųjų metalų karaliais, aukso ir sidabro viešpačiais. Kai kurie manė, kad „filosofinis akmuo" turi begalę kitų stulbinančių savybių – gali prailginti gyvenimą, suteikti nemirtingumą ar pagaliau prilyginti žmogų Dievui.
Su „filosofiniu akmeniu" ne tik geležį, varį ar šviną galima versti auksu ar sidabru, bet ir paprastus laukų ar pajūrio akmenėlius deimantais, kitais brangiausiais ir gražiausiais akmenimis, kurių taip geidžia moterys ir kilmingieji, nekalbant jau apie pirklius bei gobšuolius.
Bejėgiai buvo alchemikai; „filosofinio akmens" nepajėgė duoti nei Dievas, nei šėtonas; ir jie nyko, seno, nusivylė ar išprotėjo savo retortų ir tiglių, kolbų ir žaizdrų apsuptyse, išsidegino akis cheminių reakcijų dūmuose ir sprogimuose, iki kaulų baltumo ėdė jų rankas rūgštys ir šarmai, byrėjo senų foliantų puslapiai, laboratorijų sutemose vakaro saulės spinduliuose virsdami auksinių dulkių stulpais. Prakeiktas „filosofinis akmuo" žėrėjo visatos ūkanose, kartais atrodydavo ranka pasiekimas sapno apyaušriuose, prieš nubundant, kada erdvėje sušmėžuoja ir bematant ištirpsta genialiausių idėjų kontūrai, bet viskas buvo veltui – beribė valdžia ir metalų reinkarnacijos, nemirtingumas ir šlovė, turtai ir apgaulingos tiesos ieškojimas. Negalima pažinti to, kas materialiu pavidalu neegzistuoja.
Bejėgiai buvo alchemikai, nes vienintelis „filosofinis akmuo" kas rytą patekėdavo virš jų galvų dangaus skliaute, ir jie nieko nežinojo apie to rutulio dydį ir jo kaitros galią, kur lydosi ir mainosi visos formos ir struktūros, kur saulės šviesos blyksnis juodžiausią antracito šukę kaipmat paverčia šviesą atspindinčiu aukso veidrodžio gabalėliu arba vėl, užslinkus šešėliams ar nakčiai, sugrąžina į neperžvelgiamos tamsos būvį.
Bejėgiai buvo alchemikai; tačiau tie, kurie „filosofinio akmens" neieškojo laboratorijų džiunglėse, nesunkiai aptikdavo aibes tikrų akmenėlių, besimėtančių tikrame pasaulyje. Iš tiesų mūsų pasaulis buvo, yra, tikiuosi, ir bus pilnas filosofinių akmenėlių; jie kartais šviečia ir skurde, ir prabangoje, moters žvilgsnyje ir saulės auroje šviesiose vaiko garbanose; ne veltui ir ne atsitiktinai sakau „šviečia", nes visa alchemija susijus tik su šviesa, – tamsoj nėra aukso, nėra brangakmenių – joje apčiuopiamos formos neturi vertės, nes jų negali regėt ir įvertinti; tamsoj yra tik viena sena kaip pasaulis alchemija – tai dvasios ir kūno meilės alchemija, bet ir jai reikia šviesos; tik šviesoj ji atrandama ir vėliau gali tęstis ir juodžiausioj nakty. Ak, šviesa iš tiesų yra didžiausia alchemikė, tai geriausiai patiria dailininkai ir fotografai, iš dalies gamtininkai ir meteorologijos reiškinių stebėtojai, ir apskritai visi žmonės, kurie nors kartą atmerkė akis ir šį bei tą pamatė ar iš tiesų pradėjo m a t y t i. Tokios alcheminės patirtys kaip dvasios rega, talentas ir kūryba, meilė, pagaliau pasaulio ir aš sutapimo akimirkos yra nuostabūs filosofiniai akmenys, egzistuojantys visada, šalia ar mūsų gilmėje, bet tai nereiškia, kad nereikia jų ieškoti, kartais sunkiai ar net beviltiškai. Bet tas ieškojimas nieko bendro neturi su šarmais ir rūgštimis, niaurių laboratorijų prietema, kur šmėžuoja angelų ir demonų šešėliai, tūkstančius kartų atsiveria ir rojaus, ir pragaro, ir visų įmanomų skaistyklų vartai.
Kartais reikia tapti vaiku, kad išvystum patį gražiausią filosofinį akmenį – pasaulio šviesos nutviekstą pasaulį. Nes auštant rytui, kada kiekviena rasos užlieta žolelė, skaidanti šviesą į bilijonus mažyčių vaivorykščių, man kalba apie tą akmenį, apie visus tuos akmenis, kurių barstyte pribarstytas mūsų pasaulis, bet pernelyg dažnai mes jų nematome, juos apeiname arba paspiriame koja.
Bejėgiai buvo alchemikai (nors savaip ištvermingi ir atkaklūs, užsispyrę ieškotojai, – visa armija donkichotų, kariaujančių su kolbomis, retortomis ir žaizdrų dūmuose kartais įžvelgiantys pasakiškas pilis ir vėjo malūnų kontūrus); nė vienas iš jų netapo filosofinio akmens viešpačiu, neprilygo net menkiausiam demonui ar dievukui, nenusavino dievų galios, užuot pasakę tai, ką jau daug kas iki jų žinojo – nėra ir nebus kito magiškojo akmens, išskyrus pasaulį ir gyvastį, gyvybę, vienatinius gyvenimus ir regėjimus; nes vietoj tavęs juk galėjo gimti kažkas kitas, kažkokia kita genų, minčių, jausmų, kūno struktūros dermė. Šių dienų pasauly matau tokią begalę filosofinių akmenų ir akmenėlių, ir jie buvo seniausiai sukurti ar atrasti dar prieš alcheminį sąjūdį, tik mažai kas apie juos žinojo, bet vis dėlto buvo žinančiųjų, ką liudija seniausieji mitai ir rašto paminklai; vienas iš filosofinių akmenų yra meilė – skaityk, jei dar neskaitei, „Giesmių giesmę", skaityk ją dar kartą, jei kažkada skaitei, nes ją reikia skaityti ir labai jaunam, ir vidury gyvenimo, ir jo pabaigoj; o geriausia nors kartą patirti dalį ar dalelę tos giesmės; tos patirtys atvers alcheminio virsmo vandenis, kuriais galbūt ir taip plauki, net nesuvokdamas, kokie lobiai plyti aplink. Jokie filosofiniai akmenys negali suteikti nemirtingumo fikcijos, nes dar nežinia, ar pati materija yra mirtinga, ar ne; mąstymas, rega, juslės dar kartą įrodo, kad pasaulis yra srautas, srautų srautas – elementariųjų dalelių ir gyvybės formų, keturių pagrindinių ir apčiuopiamų stichijų bei žodžių, kalbančių apie pasaulį, nes jį galbūt tik žodžių tvanu gali išreikšti; gal mes veltui gryninam jo „gabalėlius", detalizuojam gyvenimą, nes tik apribotais pavidalais galim suvokt tai, kas kaip visuma yra neaprėpiama ir nesuvokiama; pagaliau pats pasaulis yra bilijonbriaunis filosofinis akmuo, ir man buvo leista jį matyti ir čiuopti, alsuoti jo nusivylimais ir nušvitimais, prasmėmis ir beprasmybėmis – bejėgiai buvo alchemikai: jie visi turėjo tą akmenį, kurio ieškojo, bet nė vienas jo nematė, nes ieškojo to, ko ir ieškoti nereikėjo, nors pakeliui kai ką ir surado, tik ne tai, ko tikėjosi; o pragmatiškasis žmonių pasaulis yra kur kas mažiau prasmingas, negu dauguma linkus tikėti. Tai mes pragmatizuojam savo pasaulį dėl savo išlikimo; kasdien jį įvardijame, matuojame, čiupinėjame; iš tiesų vertingiausia tai, kas menkai apčiuopiama, kas slypi mūsų sielose ir dega it filosofinis akmuo viską nušviesdamas. Ir nesvarbu, kur jis dega – dangaus šviesulyje ar tavo sieloje, nes šviesos prigimtis visur yra ta pati, ir tik šviesa auksą gali paversti auksu, vyną – raudonu, juodą antracito gabalėlį prilyginti deimantui, o kariui įdėt į lūpas žodžius iš „Giesmių giesmės", kurios jis niekad neskaitė.
Bejėgiai buvo alchemikai, bet juk viskas, kas buvo, esam linkę tikėti, – buvo ne veltui.