Vienatvė glostė man pečius
Ir taip keistai šypsojos,
Nušluosčius ašaras nuo akių,
Bučinį į skruostą dovanojo.
Bet niūrus debesys virš galvos
Nenustojo ratus sukę,
Diena dienon be paliovos
Maitvanagiai vis lesa dušią.
O ji antklode švelnia apklojo,
Padėjo pagalvę išpurentą.
Širdis akimirksniui sustojo
– Man šilumos patirt nelemta!
Ir vėl susigraudinti sugebėjau,
Glaudžiu karštai tarsi meilužę,
Stipriai apkabinęs pažadėjau,
Brangint kiekvieną pasimatymo sekundę.
Parduotuvėje gėlių priskynęs,
Rožių žiedlapiais takus barsčiau.
Jausmai tryško lyg iš gausos statinės
Ir tuo metu net nesusimasčiau,
Jog ji ta vienintelė, nepaprasta...
Kuri lig paskutinių dienų šalia liko
Džiaugsmu ir sielvartu dalintis teks tik su ja,
Niūru, nors ir nepareikalaus nė lito.