O kaip norėčiau išmokti skristi,
Nuo stogo žemėn su trenksmu
Ir toje žemėje išnykti,
Po antkapiu apsuptu juodų varnų.
Gal jie parodys man tą kelią
Ir į namus ramybės nusives...
Tai gal anapus yra laimė?
Jei čionai su žiburiu nerast.
Bet dienos slenka, dar kenčiu,
Jėgas sukaupęs paskutines...
O sieloje – kažkaip niūru,
Kad norisi įsmeigti peilį sau krūtinėn!