Liūdna mintis atėjo ir išėjo,
O tu likai - tarpduryje - toks savas.
Dangus man sakė: Tu nemelavai!
Dangus toks žydras, jis, d e j a, apgavo.
Juoda kava išpilta, sutrypta
Kaip šitas jausmas tyliai sudejavo
Negers tos lūpos, tos kur kažkada
Taip švelniai laiką manyje, d e j a, apgavo.
Ir tu išeik ir niekad nešnabždėk,
Į mano sužeistą, užgautą sielą.
Tiktai dangaus, gal sudrumsto kažkiek
Manasis žvilgsnis jau, deja, nebesugavo.
Ewila
2010-02-13 13:17:49
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-07-10 07:24:30
Maloniai nuskamba. Nebanaliai.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-02-14 09:49:44
Labai gražiai sueiliuota. Rašyk, tau tai sekasi :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-13 17:57:02
Labai jausmingai. Be ypatingų metaforų, bet taip nuoširdžiai. Tai ir paperka. Šaunuolė :)
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-02-13 16:19:38
gražiai apie dangų....
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-02-13 13:20:15
,,Taip švelniai laiką manyje, d e j a, apgavo\'\'-įsimylėjau šią eilutę.