Liūdna mintis atėjo ir išėjo,
O tu likai - tarpduryje - toks savas.
Dangus man sakė: Tu nemelavai!
Dangus toks žydras, jis, d e j a, apgavo.

Juoda kava išpilta, sutrypta
Kaip šitas jausmas tyliai sudejavo
Negers tos lūpos, tos kur kažkada
Taip švelniai laiką manyje, d e j a, apgavo.

Ir tu išeik ir niekad nešnabždėk,
Į mano sužeistą, užgautą sielą.
Tiktai dangaus, gal sudrumsto kažkiek
Manasis žvilgsnis jau, deja, nebesugavo.