Santrauka:
fragmentai: Lucijus Seneka (1)
„Atsikovok save“
Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Iš ko atsikovot?
Esu žmogus
Ir su žmonėm.
Kas pavergė mane?
Kada?
Ir vis dėlto
Nedingsta niekur jie,
Tie žodžiai du -
Atsikovok save
Betgi ar tu,
O Lucijau Seneka,
Atsikovojai?
Na taip, gyvybę
Savo rankom gesinai,
Bet svetima valia.
Tyli?
Tylėk.
Tavo žvaigždė
Dėl to negęsta.
Jau ne vien tu,
Bet ir jinai:
- Atsikovok save
(...) Tai jie, šešėliai praeities,
Likimais vaikščioja po sielą.
Nereikia man juos glostyti
Ar akių vyzdžiuose įšviest.
Bet gera pamanyti, kad galbūt
Ir mano nejaukus šešėlis,
Paslankiojęs kažkur
Ir, nepažinęs Dievo,
Seneką pavadina jo vardu:
- O Viešpatie!
O jis:
- Taupyk bei saugok laiką .
Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Ne mano, Lucijau, jis valioj -
Jį vagia iš manęs,
Plėšikai atima, valdžia,
Skaičiuoja laikrodžiai
Dienas, metus...
O žinome abu –
Tame laike jau mirę esam.
Bet va gi šitas trupinėlis
Išties jis mano dar.
Ir sutinku, kad gėdingiausia
Būtent iššvaistyti jį.
Šešėliai vaikščioja žeme
Ir, ką sutikę, kalba praeitim.
Štai su Seneka stovime greta.
Jis čia, kur dabartis,
Aš ten - toli, toli...
Minties erdvėj sunyksta toliai,
Kaip jam, taip man -
2x2=4
„Šešėliai“
(Lucijus Seneka)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-02-12 00:10:14
sunkus uždavinys - Atsikovok save ...
ir visą gyvenimą sprendžiam,nors aišku kaip 2x2=4...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-02-11 13:46:12
- Atsikovok save
...didingai ir šventai...galima labai daug apie šį kūrinį kalbėti...labai...bet apibudnsiu dviem žodžiais - puikus kūrinys...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-02-11 12:48:33
Sukčiauja laikas, gerbiamas Pelėda, oi, kaip laikas sukčiauja:) Juk praeitis ir dabratis, ir ateitis viename:)
Įdomu buvo/yra/bus.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-11 10:19:52
homeriškas polėkio iškilumas. mane paveikia ir visuma, ir betarpiškumas.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-11 03:15:48
Tie patys 2x2 galioja kiekvienam gyvenime, bet tie mūsų gyvenimai kiekvieno skirtinga būtim užpildyti, nepakartojami.
(...)Tai jie, šešėliai praeities,
Likimais vaikščioja po sielą.
Pranai, esu dėkinga likimui, kad susitikau tave, tokį.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-02-11 00:20:00
Bet va gi šitas trupinėlis
Išties jis mano dar.
Ir sutinku, kad gėdingiausia
Būtent iššvaistyti jį. - ir aš pradėju šito bijoti... ir kaip atsikovot save?
Šešėliai vaikščioja žeme
Ir, ką sutikę, kalba praeitim. - gili, stipriai paliečianti metafora. Pėdos.... lai jos neišnyksta, jei kitaip negalima. Priversite filosofuoti šį vėlų metą...ir ne tik. gal net pravirkti? - nusišypsosiu :)
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-02-11 00:15:45
Sunku atsikovot save. O atsikovojus nežinai, ką su savim daryt. Tai gal ir reikia tik kovot, kad rezultatas būtų ne atsikovojimas, o pati kova. Va kaip painiai.