„Atsikovok save“

Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Iš ko atsikovot?
Esu žmogus
Ir su žmonėm.
Kas pavergė mane?
Kada?
Ir vis dėlto
Nedingsta niekur jie,
Tie žodžiai du -
Atsikovok save

Betgi ar tu,
O Lucijau Seneka,
Atsikovojai?
Na taip, gyvybę
Savo rankom gesinai,
Bet svetima valia.

Tyli?
Tylėk.
Tavo žvaigždė
Dėl to negęsta.
Jau ne vien tu,
Bet ir jinai:
           - Atsikovok save  

(...) Tai jie, šešėliai praeities,
Likimais vaikščioja po sielą.
Nereikia man juos glostyti
Ar akių vyzdžiuose įšviest.
Bet gera pamanyti, kad galbūt
Ir mano nejaukus šešėlis,
Paslankiojęs kažkur
Ir, nepažinęs Dievo,
Seneką pavadina jo vardu:
- O Viešpatie!
O jis:
               - Taupyk bei saugok laiką .

Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Ne mano, Lucijau, jis valioj -
Jį vagia iš manęs,
Plėšikai atima, valdžia,
Skaičiuoja laikrodžiai
Dienas, metus...
O žinome abu –
Tame laike jau mirę esam.
Bet va gi šitas trupinėlis
Išties jis mano dar.
Ir sutinku, kad  gėdingiausia
Būtent iššvaistyti jį.

Šešėliai vaikščioja žeme
Ir, ką sutikę, kalba praeitim.
Štai su Seneka stovime greta.
Jis čia, kur dabartis,
Aš ten - toli, toli...
Minties erdvėj sunyksta toliai,
Kaip jam, taip man -
2x2=4

    „Šešėliai“
(Lucijus Seneka)