Santrauka:
O karas jau tada, // kuomet nelieka pirštų // net akims užspausti
Kuomet kalbėsi -
Vertas ko, nevertas,
Sugrįžk, prašau,
Bent truputį atgal
Ir prisiminki,
Kaip atrodo karas.
Tikiu, matei
Kaip žvakės dega,
Galbūt net tėvui, motinai,
Bičiuliui artimiausiam.
Jei nedegė, ateis tas laikas
Ir uždegs.
Bet tai - ne karas.
O karas jau tada,
Kuomet nelieka pirštų
Net akims užspausti,
Dažnai net - ir akių...
Išpusto pelenais jas
Pirčiupiai sudegę,
Ir Dievą kryžiai atneša
Paskui...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-03 15:07:54
tyla - geriausia byla...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-02 02:10:22
Daug šiandienos bėdų kyla per tai, kad pamiršom. Moki jautriai pasakyti. Daug pasako tas \"paskui\".
Anonimas
Sukurta: 2010-02-01 23:24:12
Net baugu.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-02-01 15:57:28
puikiai, kaip visada. širdinga
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-02-01 15:53:43
Išpusto pelenais jas
Pirčiupiai sudegę,
Ir Dievą kryžiai atneša
Paskui...
...pasiimu...į širdį...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-01 15:01:59
Kažkodėl pagalvojau apie Pirčiupio Motiną. Tiesiog toks vaizdas iškilo. O juk kiek besistengtum, viskas, kas iškalta iš akmens negali perteikti žmogaus žvilgsnio. Jis būna šaltas, nebylus, šiurpulingas... Aklom akim nereikia pirštų...