Kuomet kalbėsi -
Vertas ko, nevertas,
Sugrįžk, prašau,
Bent truputį atgal
Ir prisiminki,
Kaip atrodo karas.

Tikiu, matei
Kaip žvakės dega,
Galbūt net tėvui, motinai,
Bičiuliui artimiausiam.
Jei nedegė, ateis tas laikas
Ir uždegs.
Bet tai - ne karas.

O karas jau tada,
Kuomet nelieka pirštų
Net akims užspausti,
Dažnai net - ir akių...
Išpusto pelenais jas
Pirčiupiai sudegę,
Ir Dievą kryžiai atneša
Paskui...