Suadžiau šiandieną iš rytojaus –
ant skylėtų praeities nėrimų,
sėdžiu susimąsčius kaip artojas,
nusiplūkęs po dienos arimų.
Giliais randais laukas išvagotas,
laiko, lyg akėčiom išakėtas,
aš jaučiu – atėjo laikas sėjai,
tik nesumąstau, kaip grūdą sėti.
Juodasparniai niekada nesnaudžia,
kai pabyra žiemkenčiais iš saujos –
naujos viltys, svajos ir troškimai
tam, kad vėl atgimt iš naujo.
Sėsiu tyliai, žvaigždę pasikvietus,
apsigaubus naktį, lyg slaptingą šydą,
tik nebersiu žemėn, o širdin sudėsiu
ir žinosiu,kad tikrai sudygo.
Maybe
2010-01-28 00:43:42
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-01-28 18:03:54
Jeigu rašot apie sėją, vadinasi, pavasarėja... :)
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-01-28 14:41:16
Puikus eilius. Jautrus...Patiko.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-01-28 10:32:47
Taip jautriai pasėti būtinai sudigs, gražiai sudigs.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-28 10:29:36
Du paskutiiai posma gražūs:) Viltingas darbas:)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-01-28 07:27:50
Taip ir dayk. O sudygs labai gerai. Spėju pagal eilėraštį. Tai vienas iš tokių, kurie sudaiginti širdyje. Dvasingas, tikras, reikalingas kitiems.
Būk!
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-28 01:28:52
Maybe, atgimsi. Tikrai atgimsi. Nusišypsok :) Linkiu gero svajonių derliaus.