Suadžiau šiandieną iš rytojaus –
ant skylėtų praeities nėrimų,
sėdžiu susimąsčius kaip artojas,
nusiplūkęs po dienos arimų.

Giliais randais laukas išvagotas,
laiko, lyg akėčiom išakėtas,
aš jaučiu – atėjo laikas sėjai,
tik nesumąstau, kaip grūdą sėti.

Juodasparniai niekada nesnaudžia,
kai pabyra žiemkenčiais iš saujos –
naujos viltys, svajos ir troškimai
tam, kad vėl atgimt iš naujo.

Sėsiu tyliai, žvaigždę pasikvietus,
apsigaubus naktį, lyg slaptingą šydą,
tik nebersiu žemėn, o širdin sudėsiu
ir žinosiu,kad tikrai sudygo.