Vakaras. Tylu.
Einu lauku,
Tyla spengia mano ausyse,
Toks vakaras žvaigždėtas,
O aš čia viena.
Įsiklausiau į tylą -
Ir išgirdau
Varpų gausmą tolumoj
Jis gaudė neilgai,
Nes melodingai mano vardą šaukė.
Tai jis! Sušukau minty.
Kūną mano pagaugai nuėjo,
Surakino skausmas...
Nejau jo balsas dar ilgai mane kamuos?
Nebyliai aš tariau.
Vakaras- jis buvo stebuklingas,
Tai ne jis teiravosi manęs,
Tai vėjas
Skausmo pančiai pamažu
Atleido vadeles,
Mano mintys ir kūnas vėl buvo laisvi.
Galėjau mąstyt-
Ir supratau, kad meilė
Kaip vėjas jauti- bet nematai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-01-26 17:19:50
labai jausmingas, individualus. Širdies istorija.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-26 15:57:20
MĄstyt; vĖl; tylĄ.
Skurdus...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-26 15:42:39
Tiktų dienoraščiui, bet ne daugiau.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-26 02:26:08
gilus,na žinoma proza,bet patiko,ypač pabaiga
" Ir supratau, kad meilė
Kaip vėjas jauti- bet nematai."
Vartotojas (-a): Barbora
Sukurta: 2010-01-25 18:32:01
Tai čia eilėraštis-proza ;]
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2010-01-25 18:28:26
Man asmeniškai trūksta rimo, bet užtad jausmas yra :)
svarbiausia,kad atsileido vadelės :)