Tėvas
tavo akyse, vaike,
gyvena. Vakarais jis
susikuria ugnį ir šilta iš
tavo akių, net žiemos ištirpsta.
Ir skęsta miestai bevardžiai,
nemokėdami pagalbos prašytis:
kalbos jų net jūrų žuvys
nesupranta.
---
Vakarais
tėvas užsikuria ugnį
ir šildosi širdį,
ir šildosi tamsą. Todėl,
tu miegot negali.
Suskaičiuok, vaike, mėnulio
nebūtį – jis seniai nebemoka
pagalbos prašytis.
Tėvas jį kepa
ant laužo – dangaus bedugnių
niekada nepasotinsi, nepagirdysi
miestais nuskendusiais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2010-01-22 11:43:15
pabaiga kažkaip nusilpsta
Anonimas
Sukurta: 2010-01-21 22:23:14
Jūrų žuvys - nerašyčiau jūrų, kam?
Labai gerai. Neperspausta.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-01-21 21:49:01
Geras darbas.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-21 20:48:12
Todėl,
tu miegot negali. >> nereikėtų čia kablelio.
O kūrinio mintis, tegu ir savaip interpretavau, man patiko.