Tėvas
tavo akyse, vaike,
gyvena. Vakarais jis
susikuria ugnį ir šilta iš
tavo akių, net žiemos ištirpsta.

Ir skęsta miestai bevardžiai,
nemokėdami pagalbos prašytis:
kalbos jų net jūrų žuvys
nesupranta.
---
Vakarais
tėvas užsikuria ugnį
ir šildosi širdį,

ir šildosi tamsą. Todėl,
tu miegot negali.

Suskaičiuok, vaike, mėnulio
nebūtį – jis seniai nebemoka
pagalbos prašytis.
Tėvas jį kepa
ant laužo – dangaus bedugnių
niekada nepasotinsi, nepagirdysi
miestais nuskendusiais.