Palaimintas Viešpaties su vėju kalbėjos,
Sudžiūvusios sienos kaip tie žodžiai išėję.
Vidudienio saulė. Nesustodamas rėkia
Kareiviškas mirštantis jo rankose veidas.
Tylėdamas eina į taiką ir karą,
Maldauja pasaulio: „kur tos vaikškos pievos?“.
Arkangelas keliasi švino kulką išgirdęs,
Nutyla dar vienas Išganytojo kūnas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-20 19:47:21
labai kažkuo patiko. akimirką sukėlė tikrai gilią emociją. bravo. gal kai ko ir nelabai supratau - sunkiai sekasi perkasti poetines metaforas (kadangi pats rašau prozą), bet šis tikrai kažkuo kitoks nei visi tie tipiniai tema "nusižudžiau iš meilės ar kad teka man seilės" ;)
Vartotojas (-a): Jedemen
Sukurta: 2010-01-20 13:06:20
O man patiko. Aišku, raišką dar kiek galėtų tvarkyti. Bet man svarbiausia, kad daug jėgos tekste, tikras jis.
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2010-01-20 10:58:15
turi ugnies eilius. patiko
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-01-19 23:44:14
Fragmentukai ritmingai sudėlioti. Įdomu skaityti, neįprasta tema.
Kabutės lietuviškos turėtų būti naudojamos. Pataisiau.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-19 22:53:00
Pirmas posmas kiek tvirtesnis, bet nėra bendro stabilumo, nes raiška neįvaldyta.
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-01-19 22:51:22
kažkaip nelabai „susiskaitė". idėja aiški, o pateikimą dar tobulinti galima būtų...