Palaimintas Viešpaties su vėju kalbėjos,
Sudžiūvusios sienos kaip tie žodžiai išėję.
Vidudienio saulė. Nesustodamas rėkia
Kareiviškas mirštantis jo rankose veidas.

Tylėdamas eina į taiką ir karą,
Maldauja pasaulio: „kur tos vaikškos pievos?“.
Arkangelas keliasi švino kulką išgirdęs,
Nutyla dar vienas Išganytojo kūnas.