Santrauka:
Graži man ši mažytė valandėlė, // kad atsimint galiu.
Ji - žemė,
Nors gili –
Po jūromis,
Po vandenynais.
Džiaugiuosi, kad atmint galiu,
Kad išeinu ant denio
Ir laivai vėl plaukia ūkdami
Į sielą mano,
Į mane.
Iš kur?
Iš Baltijos?
Iš Šiaurės jūrų
Ar Tolimų Rytų?
Jų adresų neklausiu -
Myliu juos visus.
Ir jie manęs dar neužmiršo.
Besnapę nuo galvos nukėlęs,
Mojuoju ir šaukiu:
- Broliukai mano geležies,
Laivai povandeniniai,
Dažnai mes likom be aušrų,
Bet.... Viešpatie Aukščiausias,
Vyną gėrėm
Nesižegnodami,
Kad ryt nei jo
Nei mūsų gal nebus.
Graži man ši mažytė valandėlė,
Kad atsimint galiu.
Laivai atėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-01-20 08:48:06
Laivai atėjo... ir švelnus gūsis gražių, prasmingų minčių.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-20 06:30:34
Ačiū - kad esi, kad toks.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-19 23:25:59
laivai atėjo... Besnapę nuo galvos nukėlęs,Mojuoju ir šaukiu...
sužavėta jausmingais vaizdais,sužavėta šiomis eilėmis..
Anonimas
Sukurta: 2010-01-19 22:29:47
Antra strofa žavi.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-19 21:35:18
mano akiai patrauklūs netgi terminai Laivai atėjo... tokie laisvi, platūs, raminantys...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2010-01-19 21:34:44
iš po vandens atsiminimai- giliai iš širdies į širdis... beaušrės maldos vynu nutekėjo
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2010-01-19 21:29:50
... ir taip didingai išskambėjo"Graži man ši mažytė valandėlė".
Ačiū,Pelėda.