Ji - žemė,
Nors gili –
Po jūromis,
Po vandenynais.
Džiaugiuosi, kad atmint galiu,
Kad išeinu ant denio
Ir laivai vėl plaukia ūkdami
Į sielą mano,
Į mane.

Iš kur?
Iš Baltijos?
Iš Šiaurės jūrų
Ar Tolimų Rytų?
Jų adresų neklausiu -
Myliu juos visus.
Ir jie manęs dar neužmiršo.
Besnapę nuo galvos nukėlęs,
Mojuoju ir šaukiu:
- Broliukai mano geležies,
Laivai povandeniniai,
Dažnai mes likom be aušrų,
Bet....  Viešpatie Aukščiausias,
Vyną gėrėm
Nesižegnodami,
Kad ryt nei jo
Nei mūsų gal nebus.

Graži man ši mažytė valandėlė,
Kad atsimint galiu.
Laivai atėjo...