O Šventos Viktorijos Kalne, juk visas pasaulis telpa tavyje - visos dvasinės ir nedvasinės spalvos su begaline atspalvių gama taip gražiai gula ant tavo kantrių uolų. Ir, išgirdus jų švelnų atodūsį, lengvai
atsikvėpiu ir aš, pajutusi šviesaus švento prisiminimo prisilietimą.
   Štai ir vakar prisiminiau vienos moters, iš Šlėnavos pasakojimą kaip Sibiro tremtyje jos mažo sūnaus gyvybę gejbėjo vietinė rusė. Ji gyveno netoliese  savo mažutėj trobelėj taip pat su mažu sūneliu ir laikė ten vieną vištelę, dedančią kiaušinius. Tai buvo jos didžiausias turtas, nes bado šmėklos sukosi aplink, o vištos kiaušinis jos vaikui buvo neįkainuojamas maistas.  Tačiau, pamačiusi, kad lietuvės moters vaikas silpsta nuo nepriteklių ir gali mirti, ji ryžosi paaukoti tos vištelės kiaušinius tremtinės sūneliui, kol tas pasveiks. Ech ruskaja duša, duša...

Padainuok, Sezane, padainuoki
Apie kalno vienatvę ir uolą,
Medžių sužeistą skardžiuose šokį,
Į kurį geismo miglos supuolę--

Apie skausmą, kuris sužydėjo,
Kaip melsvasis erškėtis kalnuos--
Apie pušį, raminamą vėjo,
Baltos debesio pėdos suoš--

Kaip aistra, kaip aistra begalinė
Tų skaidriųjų didingų kalnų,
Padainuok, kad išgirstų Tėvynė--
Švento kalno sapne gyvenu.