Santrauka:
Šios amžinybės būsenoj, // ir mes bent truputį dievai.
Tyliau, širdie.
Mes truputį pasenom.
Bet argi nuodėmė, kad taip?
Sugrįžome namo iš okeanų,
O žmogui reikia atsikvėpt.
Ir štai kokia graži didybė
Sutviska tyloje tavo gelmių.
Čia neužgęsta tai, kas buvę -
Žegnojasi keliai
Ir kryžkelėmis rodo
Į amžinumo būtį
Viešpaties vardu.
Ir šypteliu,
Net lūpom džiaugsmo nepalietęs,
Kad ieškom Dievo,
Būdami jame.
Tyliau, širdie.
Šios amžinybės būsenoj,
Ir mes bent truputį dievai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-01-15 16:47:46
Ir šypteliu,
Net lūpom džiaugsmo nepalietęs,
Kad ieškom Dievo,
Būdami jame.
Tikra tiesa... "Tyliau, širdie". Susikaupimo laikas. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-14 18:22:09
O, kokia pabaiga! Atrodo, jau esu kažkada jus lyginusi su Goethe. Dabar ir vėl man norisi tai daryti...:-) Labai labai patiko.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2010-01-14 15:23:23
Dievo ieškojimas-prigimtinė žmogaus būsena...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-14 11:41:20
Mielas Pelėda - visuomet pailsiu, stabilizuojuosi, įgaunu optimizmo - paskaičiusi Jūsų tokias išmintingas, tokias atviras širdimi, tokias nepaprastai gerai besiskaitančias eiles. Jos mane - gydo.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-01-14 09:16:54
..ir mes bent truputį dievai. Turbūt taip...