Tyliau, širdie.
Mes truputį pasenom.
Bet argi nuodėmė, kad taip?
Sugrįžome namo iš okeanų,
O žmogui reikia atsikvėpt.
Ir štai kokia graži didybė
Sutviska tyloje tavo gelmių.
Čia neužgęsta tai, kas buvę -
Žegnojasi keliai
Ir kryžkelėmis rodo
Į amžinumo būtį
Viešpaties vardu.
Ir šypteliu,
Net lūpom džiaugsmo nepalietęs,
Kad ieškom Dievo,
Būdami jame.

Tyliau, širdie.
Šios amžinybės būsenoj,
Ir mes bent truputį dievai.