***
Atsisėdęs ant kranto
kiemo tuštumą giedi,
kai paukščiai
sulesa grūdus ir nelieka
žemės po kojom.
Ir nelieka tikėjimo.
Ir tėvynė paklydus
vaikšto po pievas
nušienautas basa.
Vilkėdama purviną
rūbą. Baisu žiūrėti,
gal save pamatysi –
nemokėsi gyventi.
O gal
niekada nemokėjai?
Sumerki kojas
į tėkmę. Ir gelia.
Ir išlesa kiemo
paukščiai tave, ir
gyvybės dundėjimo
po kojom
nelieka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-01-15 21:11:10
Meistriškai.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-01-14 12:32:31
Patiko toks pasėdėjimas. Ypatingai trečia strofa.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-13 23:45:42
saikingai žodžiais ištrupinta-sulesiau,sotu...
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-01-13 23:20:54
oo, super, labai labai..
gal Tėvynę iš didžiosios rašyčiau, nors galbūt čia tyčia taip.. nežinau
Anonimas
Sukurta: 2010-01-13 21:27:43
Pritariau abiems anksčiau pasisakiusioms autorėms. Labai gerai.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-13 21:11:12
Taip, prasmingas, ramiai įtaigus kalbėjimas. Skandina susimąstyman.