Atsisėdęs ant kranto
kiemo tuštumą giedi,
kai paukščiai
sulesa grūdus ir nelieka
žemės po kojom.
Ir nelieka tikėjimo.

Ir tėvynė paklydus
vaikšto po pievas
nušienautas basa.
Vilkėdama purviną
rūbą. Baisu žiūrėti,
gal save pamatysi –
nemokėsi gyventi.
O gal
niekada nemokėjai?

Sumerki kojas
į tėkmę. Ir gelia.
Ir išlesa kiemo
paukščiai tave, ir
gyvybės dundėjimo
po kojom
nelieka.