Santrauka:
Eilėraštis paaiškinantis tai, kaip galima būti šalia po mirties.
Paberk man save pelenais
Prie namo, prie durų, ant tako.
Aš eisiu kaskart su tavim
Stebėti naktinių varveklių.
Prigulsiu kartu į pavėsį,
Man delnus išneš aitvarai.
Stebėsim kaip bėganti upė
Mūs kūnus apklos kadagiais.
Palik savo širdį po liepa-
Rymosiu liūdnais vakarais
Tarytum sėdėtume dviese...
Paberk man save pelenais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): _saulute_
Sukurta: 2010-01-13 18:36:21
Kadagiai-augalai. Ar ne? Taip. O viskas kalbama apie buvimą po mirties..buvimą pelenais. Ir turėjau omenyje, akd ant tų pelenų augs kadagiai;] Nereikia į viską taip paviršutiniškai žiūrėti.
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2010-01-13 17:06:08
Stebėsim kaip bėganti upė
Mūs kūnus apklos kadagiais. - jums pačiai logiškai skamba? ar čia tik todėl, kad rimuojasi?
Pavadinimo frazė gal, visa kita - ne.
Vartotojas (-a): _saulute_
Sukurta: 2010-01-11 15:54:23
Ačiū;]
Anonimas
Sukurta: 2010-01-10 23:08:35
Pelenai tegu būna obelų, vyšnių žiedai
Anonimas
Sukurta: 2010-01-10 22:42:49
O, tikrai gražu. Atgaiva šiam vakarui:-) Mielas eilius.
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2010-01-10 22:21:46
šiltas, nuoširdus eiliukas. patiko